1555 m. ruduo

Karalienė pasitraukė į uždarą tylios kančios pasaulį linksmiausiuose rūmuose — Grinviče. Išsiskyrimas su Pilypu Marijai buvo agonija. Kaip būdinga vyrams, Pilypas pasislėpė nuo žmonos nevilties atsisveikindamas formaliai. Pasirūpino, kad su jais visuomet kas nors būtų, kad ji neimtų rypauti prie jo vieno. Sutvarkė viską taip, kad ji ištarė jam „sudie” kaip karalienė-marionetė, kurios rankas, kojas ir burną judina lėlininkas. Kai jis pagaliau išvyko, atrodė, kad lėlę laikiusios stygos buvo nupjautos, ji sudribo ant grindų bejėgiškai iširusi.

Elžbieta atsitraukė nuo Pilypo su šypsena, kuri leido spėti, kad ji geriau už žmoną žino, kada karalius grįš į Angliją, ir dar kartą buvo nuraminta jo ketinimų. Karaliui užteko padorumo neprispausti princesės atsisveikinant, bet, kai įsėdo į laivą, jis pasiuntė dviprasmišką oro bučinį: ar princesei, ar palūžusiai karalienei.

Karalienė lindėjo savo tamsiuose kambariuose ir priimdavo tik mane ir Džeinę Dormer. Dvaras tapo vaiduoklių rūmais, apsėstas jos nelaimės. Tie nedaugelis ispanų dvariškių, kurie liko, nekantravo prisijungti prie savo karaliaus, ir jų troškimas sprukti privertė mus galvoti, kad santuoka Anglijoje tebuvo epizodas jų gyvenime, beje, didelė klaida. Kai jie pasiprašė karalienės leidimo prisijungti prie Pilypo, ši įsiuto iš pavydo, tvirtindama, kad jie išvyksta, nes slapta žino, jog nėra prasmės karaliaus laukti Anglijoje. Marija pasiuto ant jų šaukti, o ispanai nusilenkė ir spruko nuo jos įtūžio. Damos iškurnėjo iš kambario ir prisispaudė prie sienų, stengdamosi nieko nematyti ir negirdėti, tik mes su Džeine nuėjome pas karalienę, maldaudamos ją nusiraminti. Ji nebesivaldė. Mums teko laikyti ją už rankų, kad nesidaužytų galva į medžiu iškaltas miegamojo sienas. Marija buvo pamišusi iš aistros vyrui ir nebesitikėjo daugiau jo pamatyti.

Kai nirtas praėjo, buvo dar blogiau. Karalienė susmuko ant grindų, apkabino rankomis kelius ir susirietė slėpdama veidą it nuplakta mergaitė. Mes kelias valandas negalėdavome priversti jos pakilti ar net pramerkti akis. Ji slėpė nuo mūsų veidą apimta juodžiausios nevilties ir gėdos, kad iš meilės gali šitaip nusiristi. Sėdėdama šalia jos ant šaltų grindų, nerasdama paguodos žodžių stebėdavau, kaip pamažu nuo ašarų tamsėja jos suknelės kraštas, nors karalienė neišleisdavo nė garso.

Ji nekalbėjo visą naktį ir dieną, o dar po dienos sustingo tarsi akmenyje iškalta neviltis. Kai jau sugebėjo atsisėsti į sostą tuščioje menėje, sužinojo, jog ispanai atvirai priešinasi įsakymui likti, o anglai dvariškiai taip pat labai supykę. Tarnauti karalienei dabar buvo visai ne tas, kaip tuomet, kai karalius vedė ją iš meilės. Ne tokie, girdi, turį būti rūmai. Vietoj literatūros ir muzikos, sporto ir šokių šventovės čia buvo mirtinai sergančios abatės vienuolynas. Niekas nedrįso kalbėti balsu, nevyko jokie pokyliai, neliko pramogų ir linksmybių, karalienė sėdėjo soste tuščiu nelaimingu veidu ir kada tik galėjo, skubėjo pasitraukti į savo kambarius. Rūmų gyvenimas virto išsitęsusiu, beviltišku karaliaus laukimu. Mes visi žinojome, kad Pilypas daugiau nepasirodys.

Neturėdama ką erzinti, negalėdama dar labiau įskaudinti karalienės, princesė Elžbieta pasinaudojo galimybe palikti Grinvičą ir persikelti į savo namus Hatfilde. Karalienė šaltai leido seseriai išvykti. Meilė, kurią ji jautė mažajai Elžbietai, buvo sunaikinta suaugusios Elžbietos neištikimybės. Elžbietos flirtas su karaliumi, kol Marija kentė paskutines nepavykusio nėštumo savaites, buvo paskutinis sąmoningo žiaurumo lašas, siekiant įskaudinti seserį. Širdyje Marija tai priėmė kaip paskutinį įrodymą, kad Elžbieta yra kekšės ir liutnios muzikanto duktė. Ar padori mergina galėtų elgtis taip, kaip elgiasi Elžbieta? Širdyje Marija atsižadėjo giminystės su savo seserimi, atstūmė ją kaip savo įpėdinę. Atsiėmė meilę, kurią nuolat jai siūlė, išbraukė iš savo širdies. Ji mielai išleido ją ir nesirūpino, ar dar kada nors pamatys.

Nuėjau prie didžiųjų vartų atsisveikinti su princese. Ji vilkėjo santūrią juodai baltą suknelę, protestantų princesės livrėją, kadangi kelias ėjo pro Londoną ir miestelėnai susirinks jos pasveikinti. Elžbieta šelmiškai mirktelėjo man, statydama koją į sunertas arklininko rankas, kad kilstelėtų ją į balną.

— Lažinuosi, kad mieliau keliautum su manimi, — piktdžiugiškai tarė ji. — Neatrodo, Hana, kad jūsų laukia linksmos Kalėdos.

— Tarnausiu savo šeimininkei gerais ir blogais laikais, — ramiai jai atsakiau.

— Tu įsitikinusi, kad tavo jaunuolis lauks? — paerzino.

Truktelėjau pečiais.

— Sako, jog lauks.

Aš neketinau pasakoti Elžbietai, kad matydama, kaip meilė vyrui naikina Mariją, itin degu noru tekėti.

— Pažadėjau atvykti, kai karalienei manęs nebereiks.

— Na, gali atvykti pas mane, kai tik norėsi, — pasiūlė princesė.

— Ačiū, princese, — atsakiau, pati nustebusi, kaip malonu gauti kvietimą. Iš tiesų niekas negalėjo atsispirti Elžbietos žavesiui. Netgi niūraus dvaro šešėlyje princesė buvo šviesos spindulys, jos šypsenos nė kiek netemdė sesers netektis.

— Per ilgai neatidėliok, — apsimestinai rimtai įspėjo ji mane.

Priėjau prie jos žirgo nosies, pakėliau akis.

— Per ilgai?

— Kai tapsiu karaliene, visi puls pas mane į tarnybą, o tu norėsi būti eilės priekyje, — išrėžė ji.

— Gali tekti laukti metus, — atkirtau.

Ji papurtė galvą. Tą gaivų rudens rytą ji buvo itin pasitikinti savimi.

— Oi, nemanau, — pasakė. — Manai, Pilypas lėks pas ją galvą pametęs pirmai progai pasitaikius ir pradės sūnų? Ne. O be jo mano vargšė sesutė nuvys iš sielvarto. Kai tai įvyks, žmonės susiras mane, skaitinėjančią Bibliją, ir aš ištarsiu... — princesė nutilo.

— Ką mano sesuo ketino pasakyti, kai jai praneš, kad ji tapo karaliene?

Dvejojau, ar sakyti. Kuo gyviausiai prisiminiau tą viltingą dieną ištartus Marijos žodžius, kad ji bus karalienė mergelė ir atkurs Angliją tokią, kokia ji buvo prie jos motinos, sugrąžins tikrąjį tikėjimą ir laimę.

— Ji ketino ištarti: „Tai Viešpaties padaryta; koks nuostabus reginys!”, bet galiausiai žinia ją pasiekė kelyje ir teko kovoti dėl savo sosto, o ne priimti tai, kas priklauso.

— Tai ir sakau, kad puiku, — patenkinta tarė Elžbieta. — „Tai Viešpaties padaryta; koks nuostabus reginys!” Puiku. Aš ištarsiu šiuos žodžius. Juk norėsi būti kartu, kai tai įvyks?

Apsidairiau, norėdama įsitikinti, kad niekas mūsų nenugirs, bet princesė jau žinojo, kad mūsų niekas nesiklauso. Kiek ją pažinojau, ji niekuomet nerizikuodavo pati. Tik jos draugai dienas baigdavo Taueryje.

Nedidelė vilkstinė buvo pasiruošusi keliauti. Elžbieta gyvai šypsojosi man iš viršaus po juodo aksomo skrybėle.

— Jau geriau paskubėk pas mane, — pakartojo.

Ir pasilenkusi atsisveikindama paplekšnojo man per ranką.

— Aš lauksiu, — žybtelėjo ji akimis. — Aš išliksiu.

Pilypas rašė dažnai, tik laiškuose neatsakydavo į švelnius Marijos pažadus mylėti ir maldavimus sugrįžti pas ją. Tai būdavo trumpi laiškeliai apie reikalus ir įsakymai, kaip tvarkytis karalystėje. Jis neatsakė į Marijos reikalavimus sugrįžti, nei į prašymą bent atsakyti, kada jis pasirodys, arba leisti prisijungti prie jo. Iš pradžių laiškai buvo šilti, raginantys žmoną susirasti reikalų, kurie ją prablaškytų, ir laukti dienų, kada jie vėl susitiks. Bet vėliau, kasdien gaudamas naują laišką su maldavimu grįžti, įspėjimu, kad ji serga iš sielvarto, serga netekusi jo, Pilypas ėmė rašyti dalykiškiau. Laiškai ėmė panėšėti į instrukcijas, kaip taryba turėtų nuspręsti vienu ar kitu klausimu, o karalienei tekdavo eiti į tarybos susirinkimus su vyro laišku rankose, pateikti patarėjams įsakymus karaliaus, kuris valdė tik titulu, ir savo galia priversti juos vykdyti. Taryba nelaukdavo karalienės paraudusiomis akimis ir atvirai abejojo, ar Ispanijos princas, kariaudamas savo karus, išties rūpinasi Anglijos interesais. Kardinolas Polis buvo vienintelis Marijos draugas ir kompanionas, bet jis taip ilgai pragyveno tremtyje ir taip įtariai žiūrėjo į daugumą anglų, kad ji ėmė jaustis kaip ištremta karalienė tarp priešų, o ne Anglijos širdžių valdovė, kokia jautėsi anksčiau.

Vieną spalio dieną niekur nerasdama Džeinės Dormer kyštelėjau galvą į karalienės koplyčią, tikėdamasi aptikti karalienės freiliną, paskyrusią kelias minutes maldai. Kaip nustebau, pamačiusi prie Mergelės Marijos statulos klūpintį Vilį Somersą! Nulenkęs galvą jis degė prie altoriaus žvakę, laikė smailą juokdario kepurę rankoje, sugniaužęs išdavikišką skambaliuką.

Vilis negarsėjo pamaldumu. Pasitraukusi už durų laukiau. Mačiau, kaip jis žemai nulenkė galvą, persižegnojo. Sunkiai atsidusęs atsistojo ir susikūprinęs nupėdino praėjimu. Atrodė gerokai vyresnis nei trisdešimt penkerių.

— Vili? — tariau jį pasitikdama.

— Vaike, — jo įprasta miela šypsena kaipmat atsirado lūpose, tik žvilgsnis liko paniuręs.

— Kas nors negerai?

— Ech, ne dėl savęs meldžiausi, — burbtelėjo jis.

— Tada dėl ko?

Jis apsidairė tuščioje koplyčioje, tada nusitempė mane į tuščią klauptą.

— Kaip manai, Hana, ar turi kokią nors įtaką karalienei?

Kiek pamąsčiusi nuoširdžiai apgailestaudama papurčiau galvą.

— Ji klauso tik kardinolo Polio ir karaliaus, — atsakiau. — O svarbiausia — savo sąžinės.

— Jeigu kalbėtum savo dovanos vardu, ar Marija paklausytų?

— Galbūt, — tariau atsargiai, — bet negaliu palenkti jos savo valiai. Vili, juk žinote tai.

— Pamaniau, galėtum apsimesti, — tarė jis tiesiai.

Atšlijau.

— Tai šventa dovana! Būtų šventvagystė apsimetinėti!

— Vaikeli, šį mėnesį trys Dievo žmonės atsidūrė kalėjime apkaltinti erezija ir, jeigu neklystu, netrukus bus ištempti sudeginti: vargšas arkivyskupas Kranmeris, vyskupas Latimeris ir vyskupas Ridlis.

Tylėdama laukiau.

— Karalienė neturi teisės deginti dorų žmonių, vyskupais įšventintų į jos tėvo Bažnyčią, — išklojo juokdarys. — Negalima to leisti.

Jis pažvelgė į mane, uždėjo ranką man ant peties ir spustelėjo.

— Pasakyk jai, kad aiškiaregystės dovana liepia juos ištremti, — paragino jis. — Hana, jeigu šitie kunigai mirs, kiekvienas gailiaširdis žmogus taps karalienės priešu. Tie žmonės geri, garbingi vyrai, paskirti į pareigas jos tėvo. Jie neišdavė savo tikėjimo, tik pasaulis pasikeitė. Jie neturėtų mirti karalienei įsakius, jai bus gėda dėl to. Istorija apie ją neprisimins nieko kito, tik kaip apie karalienę, kuri degino vyskupus.

Dvejojau.

— Aš neišdrįsiu, Vili.

— Jeigu padarysi tai, aš būsiu šalia, — pažadėjo jis. — Padėsiu tau. Kaip nors išsisuksime.

— Jūs pats patarėte man nesikišti, — sukuždėjau karštai. — Jūs pats sakėte niekuomet nemėginti pakeisti karaliaus mąstymo. Jūsų šeimininkas nukirto galvas dviem žmonoms, ką ten vyskupams, bet jūs jo nesulaikėte.

— Jį irgi prisimins kaip žmonų žudiką, — išpranašavo Vilis. — O visa kita, kas buvo taip drąsu, tikra ir gera, bus pamiršta. Niekas neprisimins, kad jis atnešė šaliai taiką ir klestėjimą, kad pavertė Angliją šalimi, kurią mes visi galime mylėti. Žmonės prisimins tik tiek, kad Henrikas turėjo šešias žmonas ir dvi iš jų nukirsdino. O apie šitą karalienę prisimins tik tiek, kad ji atnešė kraštui potvynius, badmetį ir laužus. Mariją prisimins kaip Anglijos prakeiksmą, nors ji turėjo tapti karaliene mergele, Anglijos gelbėtoja.

— Ji manęs neklausys...

— Ji privalės klausyti, — spyrėsi juokdarys, — nes bus niekinama, pamiršta, ir anglai prisimins — bala žino ką, gal Elžbietą ar Mariją Stiuart, — kokią nors gašlią mergužėlę, o ne šią nuoširdžią karalienę.

— Marija klauso tiktai savo sąžinės, — apgyniau ją.

— Ji turi klausyti švelnios savo širdies, — nukirto juokdarys. — Šiomis dienomis sąžinė — ne geriausia patarėja. Ji turėtų klausyti geros savo širdies. O tu privalai atlikti jai savo pareigą ir tai pasakyti.

Pakilau nuo suolo, jausdama, kaip tirta kojos.

— Aš bijau, Vili, — sušnibždėjau. — Aš per daug bijau. Matėte, kaip ji pasiuto, kai prasižiojau anksčiau... negaliu leisti, kad ji mane pasmerktų. Negaliu leisti, kad kas nors imtų klausinėti manęs, iš kur aš, kas mano šeima...

Vilis nutilo.

— Džeinė Dormer atsisakė su ja pasišnekėti, — pratarė jis. — Jau kalbinau. Karalienė neturi kitų draugių, tik tave.

Nutilau, jausdama kaip Vilio valia ir mano sąžinė spaudžia galvą, verčia pasielgti teisingai, nepaisant savo nuogąstavimų.

— Gerai. Pakalbėsiu su ja, — išpyliau. — Bet padarysiu tai viena. Viską, kas mano jėgoms.

Jis sulaikė mane už rankos. Pakėlė ją prie akių. Aš tirtėjau, mano pirštai drebėjo.

— Vaike, tu taip bijai?

Dirstelėjusi į juokdarį supratau, kad mes abu bijome. Karalienė pavertė šalį vieta, kur kiekvienas vyras ir moteris bijo prasižioti ar padaryti ką nors, kas nuvestų į turgaus aikštę ant krūvos žalių žagarų, kurie smarkiai rūks ir atneš lėtą mirtį.

— Taip, — prisipažinau traukdama savo ranką, kad nusivalyčiau suodžius nuo žando. — Visą gyvenimą bėgu nuo šitos baimės, o dabar, atrodo, žengiu tiesiai į ją.

Palaukiau, kol tą vakarą karalienė susiruoš miegoti ir atsiklaups ant savo klaupto miegamojo kampe. Atsiklaupiau greta jos, bet nesimeldžiau. Mintyse kelintą kartą perkračiau, kas geriausiai įtikintų ją atsisakyti to siaubingo nuosprendžio. Visą valandą ji klūpojo ant kelių, kai dirstelėjau pro nuleistas blakstienas, pamačiau, kad karalienė pakėlusi veidą į nukryžiuotą Kristų, ir jos skruostais srūva ašaros.

Pagaliau ji pakilo nuo klaupto ir nuėjo prie krėslo palei židinį. Ištraukusi įkaisti paliktą žarsteklį, įkišau į alaus ąsotį, kad gėrimas sušiltų. Ji paėmė puodelį ledinėmis rankomis.

— Jūsų didenybe, noriu jūsų kai ko paprašyti, — ištariau vos girdimai.

Ji žvelgė į mane tarsi nematytų.

— Ko, Hana?

— Per tuos metus, kiek esu pas jus, niekada nieko neprašiau, — priminiau.

Marija truputį susiraukė.

— Ne, neprašei. Tai ko dabar nori?

— Jūsų didenybe, girdėjau, kad jūsų kalėjime laikomi trys dori, erezija apkaltinti žmonės: vyskupas Latimeris, vyskupas Ridlis ir arkivyskupas Kranmeris.

Ji nusisuko į židinyje rusenančias anglis, kad nematyčiau jos veido, bet jos balsas buvo kategoriškas.

— Taip. Tie žmonės iš tiesų apkaltinti.

— Norėčiau paprašyti padaryti jiems malonę, — tariau. — Siaubinga pasmerkti nekaltus žmones mirčiai. O visi pritars, kad tai dori žmonės. Tik suklydę... nesutinkantys su Bažnyčios mokymu. Bet jie buvo geri vyskupai jūsų broliui, jūsų didenybe, jie yra įšventinti Anglijos Bažnyčios vyskupai.

Karalienė ilgai nieko neatsakė. Nežinojau, prašyti toliau ar atsitraukti. Tyla ėmė mane bauginti. Atsisėdau ant kulnų ir laukiau, ką ji pasakys, klausydama vis tankėjančio savo kvėpavimo, per tankaus, kad atrodyčiau nekalta. Jaučiau, kaip prie manęs artėja pavojus lyg kvapą užuodęs šuva, o tas kvapas — šalto mano baimės prakaito, kutenančio pažastis ir tekančio nugara.

Kai karalienė atsigręžė į mane, išvydau ne savo mylimą Mariją. Jos veidas priminė sniego kaukę.

— Jie nėra geri žmonės, nes neigia Dievo žodį ir tvarką, nes veda kitus į nuodėmę, — sušnypštė ji. — Jie gali atgailauti dėl savo nuodėmių ir gauti atleidimą arba mirti. Į juos turėtum kreiptis, Hana, ne į mane. Toks įstatymas. Ne žmonių, ne bet koks, ne mano įstatymas, o Bažnyčios įstatymas. Jeigu nenori sulaukti Bažnyčios bausmės, turi atsižadėti nuodėmės. Aš čia ne teisėja, tai Bažnyčia sprendžia, kad jie privalo jai paklusti, kaip ir aš.

Marija patylėjo, o aš nesugalvojau, kaip paprieštarauti jos įsitikinimui.

— Tokie kaip jie užtraukė Viešpaties rūstybę Anglijai, — pridūrė ji. — Derlius prastas, nė vienų sočių metų nuo tada, kai mano tėvas pasisuko prieš Bažnyčią, nė vieno sveiko kūdikio Anglijos lopšyje nuo tada, kai jis atstūmė mano motiną.

Mačiau, kaip dreba jos rankos ir stringa balsas.

— Negi pati nematai? — paklausė ji su augančiu įkarščiu. — Tu, ne kas kitas? Negi nematai, kad pametęs mano motiną jis niekuomet nebesulaukė kito sveiko, teisėto vaiko?

— Princesė Elžbieta? — išspaudžiau.

Karalienė kimiai nusijuokė.

— Ji ne Henriko, — pašaipiai ištarė. — Tik pažvelk į ją. Iš akies luptas Smitonas. Motina bandė iškišti savo pavainikę kaip paties karaliaus dukterį, bet dabar ji suaugusi ir elgiasi kaip liutnininko ir kekšės vaikas, dabar visi gali pamatyti, kokios ji kilmės. Dievas padovanojo mano tėvui vienintelį sveiką vaiką, mane, o tada mano tėvas buvo supriešintas su manimi ir mano mama. Nuo tos dienos šioje šalyje vien nelaimės. Tėvas buvo įtikintas sunaikinti Dievo žodį, vienuolynus ir abatijas, vėliau mano brolis įtraukė kraštą dar giliau į nuodėmę. Matai, kuo mums teko sumokėti? Kaimas badauja, miestuose siaučia ligos.

— Reikia nuraminti Viešpatį, — tęsė ji. — Kai ši nuodėmė bus išrauta su šaknimis, aš galėsiu pastoti ir pagimdyti kūdikį. Joks šventas princas neateis į tokią šalį. Blogis, kurį pradėjo mano tėvas, pratęsė brolis, turi būti sunaikintas. Viskas turi būti kaip buvę.

Karalienė nutilo sunkiai alsuodama. Nieko neatsakiau apstulbinta jos užsidegimo.

— Žinai, kartais suabejoju, ar pajėgsiu tai įvykdyti, — prabilo ji vėl. — Bet Viešpats suteikia man jėgų. Jis duoda man ryžto įsakyti vykdyti šiuos žiaurius nuosprendžius, kalbėti, kad jie nesibaigs. Dievas suteikia man jėgų dirbti Jo darbą, siųsti nusidėjėlius į liepsnas, kad kraštas apsivalytų. O tada tu — ta, kuria pasitikėjau! — ateini čia man meldžiantis ir gundai suklysti, pasiduoti, prašai paneigti Dievą ir šventą mano darbą.

— Jūsų didenybe... — Balsas įstrigo gerklėje. Karalienė pakilo iš krėslo, aš stryktelėjau nuo žemės. Dešinę mano koją nuo ilgo klūpojimo sutraukė mėšlungis, ji sulinko, ir aš pargriuvau. Pusiau gulomis ant grindų pakėliau akis į Mariją: ji žvelgė taip, lyg pats Dievas būtų mane nutrenkęs.

— Hana, vaike mano, pati esi pusiaukelėje į mirtiną nuodėmę, kad manęs šito prašai. Neženk toliau, nes atsiųsiu kunigus ištirti tavo sielos.

Užuodžiau dūmus. Bandžiau įtikinti save, kad rūksta židinys, bet gerai žinojau, jog tai motinos laužo dūmas, turgaus aikštėse visoje šalyje svylančių anglų vyrų ir moterų tvaikas. Netrukus jie ištemps vyskupus Latimerį ir Ridlį, minia stebės, kaip daktaras Ridlis paragins bičiulį nenusiminti, nes jie uždegsią Anglijoje tokią žvakę, kurios niekas neužgesins. Raičiojausi prie karalienės kojų kaip luošė, o ji patraukė sijonus, tarsi vengdama mano prisilietimo, ir išėjo iš kambario netarusi daugiau nė žodžio, palikusi mane ant grindų uosti dūmus ir verkti iš siaubo.